Martynas Mažvydas Vaitkūnas (apie 1520 m. – 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje, Mažoji Lietuva) – XVI a. – lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ autorius.
Martynas iš Mažvydų giminės, Vaitkaus sūnus. Pasak Z. Zinkevičiaus, M. Mažvydo raštų dialektologinės analizės duomenimis, M. Mažvydas gimė pietų Žemaitijoje.[1] Kada gimė ir kokiam luomui priklausė – nežinoma. Spėjama, kad bus gimęs apie 1520 m. miestelėno šeimoje, tačiau vokiečių mokslininko P. G. Tyleno (Thielen) knygoje „Kultūra Prūsijos kunigaikščio Albrechto (1525–1568 m.) dvare“ (1953 m.) rašoma, kad M. Mažvydas į Karaliaučių atvyko kaip „jaunas lietuvių bajoras“. Bet savo teiginio autorius nepagrindė jokiu šaltiniu.

Vis dėlto M. Mažvydas buvo artimas bajorų luomui. Jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas tam luomui tikrai priklausė. Todėl, Z. Zinkevičiaus nuomone, M. Mažvydo bajorų kilmės motina, B. Vilento tėvo bajoro sesuo, greičiausiai buvo ištekėjusi už nebajoro Vaitiekaus Mažvydo, rašytojo tėvo. Kilmės versijų aiškinimui turi reikšmės M. Mažvydo prisipažinimas laiške kunigaikščiui Albrechtui, rašytame iš Ragainės, kad jis nemoka dirbti žemės ūkio darbų. Tad gal iš tikrųjų augo ne valstiečio šeimoje. Suprantama, tokia prielaida – dar ne įrodymas.
Apie M. Mažvydo veiklą Lietuvoje beveik nėra duomenų. Į Prūsijos Kunigaikštystę jis išvyko 1546 m. Nieko negalima pasakyti konkrečiai apie M. Mažvydo išsilavinimą ir darbą Lietuvoje. Jei žinotume atsakymus į šiuos klausimus, būtų aišku, kodėl kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis, netekęs dviejų profesorių lietuvių – Abraomo Kulviečio ir Stanislovo Rapolionio, pasikvietė būtent jį. Taip pat galėtume bent spėti, kokį lietuviškų rankraščių pluoštą galėjo M. Mažvydas 1546 m. nusivežti į Karaliaučių.

Realiausia būtų manyti, kad XVI a. pirmoje pusėje, kai katalikiška pasaulietinė ir bažnytinė valdžia ėmė rūpintis lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose, o ypač XVI a. antrajame ketvirtyje, kai Lietuvoje ėmė plisti protestantizmas (kalvinizmas), skleidžiantis bažnyčiose lietuvių kalbą, ir prasidėjo M. Mažvydo veikla. Pirma turėjo būti studijos, tik po jų darbas. Mokytis galėjo maždaug 1535–1540 m., o dirbti Lietuvoje, suprantama, iki 1546 m. Lietuvių kalbą vartojo ne tik žodžiu, bet turėjo naudotis ir lietuviškais religinio turinio rankraščiais, nes po Lietuvos krikšto tokių rankraščių jau buvo.

Atvykęs į Prūsijos kunigaikštystę, M. Mažvydas labiausiai rūpinosi bažnytiniu giedojimu. Todėl reikia pritarti Konstantino Jablonskio teiginiui, kad Lietuvoje M. Mažvydas yra buvęs bažnyčioje kantoriumi, bažnytinių bernelių (mokinių) chorvedžiu. Turėjo būti baigęs atitinkamus mokslus ir iš prigimties muzikalus.